Gimė 1930 12 13 Kaune.
1950 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą. 1950–1955 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete. 1955–1966 m. dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje – buvo literatūrinė darbuotoja, vėliau Literatūrinio skyriaus vedėja. Nuo 1966 m. atsidėjusi kūrybai. 1948–1958 m. buvo moterų tinklinio rinktinės narė. Jos kūrybos išversta į anglų, vokiečių, lenkų, čekų, slovakų, rusų, bulgarų, portugalų, moldavų, vengrų, latvių ir kitas kalbas.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1963 m.
Žilinskaitės literatūrinė kūryba apima du pagrindinius barus – literatūrą suaugusiesiems ir vaikams. Kaip rašytoja Žilinskaitė debiutavo eilėraščių rinkiniu suaugusiesiems Nesustok, valandėle (1961), o po šio rinkinio autorė pasuko prozos keliu – rašė dokumentines apysakas, humoreskas, satyras, parodijas. Išleido rinkinius Ne iš pirmo žvilgsnio (1962), Angelas virš miesto (1967), Romantikos institutas, arba Pafilosofavimai (1968), Paradoksai (1973), Paveikslas
(1981), Kvaitulys (1984) ir daugelį kitų.

Esmingas Žilinskaitės indėlis į lietuvių vaikų literatūrą – ji viena svarbiausių literatūrinių pasakų ir apsakymų, pasakų-apysakų vaikams autorių, smarkiai prisidėjusių prie literatūros vaikams kūrimo prestižo ir jos atitolimo nuo pedagogikos tarnaitės statuso. Kurti vaikams Žilinskaitė pradėjo tarsi savaime, kasdienybėje atrasdama savo galimybę pasakoti vaikui – autorė yra sakiusi, kad rašyti vaikams pradėjo ėmusi sekti pasakas sūnui (beje, taip gimė ir pirmoji Astridos Lindgren knyga). Kurti vaikams Žilinskaitė pradėjo nuo literatūrinių pasakų, kiek vėliau pradėjo rašyti ir apsakymus, pasirodė knygos Mikė milžinas (1967), Melagių pilis (1968), Senelio Šalčio ūsai (1969), Kaktuso paslaptis (1973), Robotas ir peteliškė (1978), Gaidžio kalnas (1981), Nebijokė (2000). Pradėjusi nuo didaktinio pasakos modelio (pirmoji knyga), Žilinskaitė vis labiau artėjo prie universalesnės problemikos kūrinių. Menine branda išsiskiria pasakų ir apsakymų rinkiniai Robotas ir peteliškė (apdovanotas Respublikine premija) bei „Nebijokė“ (išrinkta geriausia 2000 metų vaikų ir paauglių knyga).
Joks pasaulio reiškinys Žilinskaitės kūryboje nepasirodo kaip grynas: grožį lydi tragizmas ar bjaurumas, gėrį – blogis ir t. t. Autorė nekuria idealių situacijų, kuriomis galėtume pasinaudoti kaip pavyzdiniais modeliais, priešingai, jos tekstų pabaigos neretai lieka atviros ir, užuot pateikusi moralą, autorė iškelia problemą. Kadangi Žilinskaitės dėmesio centre ne vaizduojamos situacijos išsprendimas ir galimas pamokymas, prasminis jos kūrinių akcentas perkeliamas į pačią situaciją, tai, kas įvyksta jos metu. Tokia strategija susijusi su vienu esmingiausių Žilinskaitės pasakų ir apsakymų poetikos bruožų – dialogu. Žilinskaitės gvildenamų temų spektras platus – ekologija, politika, socialinis jautrumas, meilė, draugystė ir daugelis kitų. Aptarti pasakų ir apsakymų bruožai ypač aiškiai matyti dviejuose reprezentaciniais laikytinuose kūriniuose, leidžiančiuose bent iš dalies perprasti Žilinskaitės pasakų poetiką ir pasaulėvaizdį, – pasakose „Robotas ir peteliškė“ (rink. Robotas ir peteliškė) ir „Nebijokė“ (rink. Nebijokė).
Žilinskaitės kuriamo pasaulio įdomumas pirmiausia pasirodo kaip įvairių mums įprastų ribų užklausimas ar paslinkimas: ribos tarp sapnų ir tikrovės, gyvūno ir žmogaus, gyvosios ir negyvosios gamtos pasirodo nesančios tokios griežtos, kaip kad esame įpratę jas suvokti. Priešingai – šios ribos yra labai takios: sapnų pasaulis palieka savo pėdsakus realybėje (pvz., apsakymas „Verksnio ežeras“ iš rinkinio Robotas ir peteliškė) ir priverčia mus suabejoti, kas apskritai yra sapnas, o kas – tikrovė, ir ar tikrovė yra jau taip racionaliai ir paprastai paaiškinama, ar jai suvokti itin svarbi vaizduotė? Žilinskaitė analizuoja didžiulio mus supančio pasaulio tvarką įsižiūrėdama į pačius smulkiausius jo elementus (snaigės, geldutės… būtis) ir kiekvieno elemento prasmingą ir reikšmingą vietą jame, kurią pamatyti, suvokti kaip tik ir leidžia vaizduotės, jautrumo, fantazijos galimybės. Gal kaip tik dėl to mes neretai nejuntame, kaip pereiname nuo Žilinskaitės pasakos prie apsakymo, nes visi veikėjai atrodo tikri, įtaigūs, nepramanyti, o jų patyrimai – artimi mūsų pačių išgyvenimams.
Plačia veikėjų gama ir keliamos problemikos įvairumu pasižymi ir Žilinskaitės pasakos-apysakos: žaislų draugija skrenda į svajonių išsipildymo planetą Kelionėje į Tandadriką (1984), vabalų gyvenvietės-pievos bruzdesys mus įtraukia į kasdienio bendravimo peripetijas knygoje Tik niekam nesakyk (1988), politinio bendruomenės gyvenimo ir buvimo valdžioje problemika analizuojama vaizduojant pelių palėpės gyvenimą kūrinyje Tiputapė (1996). Visose šiose apysakose, nesvarbu, kokios kilmės yra jų veikėjai, matome sukuriamas mažas visuomenes, veikiančias pagal savus dėsnius, taisykles ir vertybes, leidžiančias mums apmąstyti ir pamatyti svarbius mūsų kasdienės tikrovės aspektus. Štai Kelionėje į Tandadriką – pačioje meniškiausioje ir filosofiškiausioje Žilinskaitės knygoje (autorė prisipažįsta ją rašiusi septyniolika metų), susiformuoja mažytė žaislų bendrija, kurios kiekvienas nario portretas pagrįstas „labai išraiškinga žmogaus psichologija ir socialine patirtimi“ (Urba). Pasakoje-apysakoje susiduria du pasauliai: tikrovės ir fantazijos. Šių pasaulių suartėjimą įgalina kūrinio laikas – jo veiksmas prasideda Naujųjų metų naktį, ypatingu laiku, kuomet gali įvykti stebuklai. Taigi tokią naktį iš miške išverstos šiukšlių krūvos vienas po kito išlenda žaislai: kiškis Kadrilis, šuo Kutas, varlė Legarija, pingvinas Tvinas, lėlė Einora ir pilotas Menesas. Visi šie žaislai turi kokių nors fizinių trūkumų, dėl kurių ir buvo išmesti, kaip tik dėl to nė vienas nėra patenkintas savo buvimu ir mėgina dėtis esą šiek tiek kitokie – pasakodamiesi savo gyvenimo istorijas jas pagražina ar ir ištisai sumeluoja. Kaip tik greta eglės įsikūrusiems žaislams pasakojant savas istorijas prasideda stebuklai – po egle žaislai aptinka kosminį laivą, galintį juos nugabenti į planetą Tandadriką – žaislų šalį. Visi žaislai trokšta išskristi į šią planetą, kurioje galėtų būti laimingi. Žaislams išskridus ir prasideda nuotykių bei išbandymų kupina kelionė. Pasakojimas labai gyvas, gausus įvykių, detektyvo ir fantastinio romano elementų. Žaislai nukeliauja į įvairias planetas, kuriose patiria daugybę išbandymų ir pavojų, tačiau svarbiausias jų tikslas – Tandadrika. Tačiau nors pirmasis Žilinskaitės pasakojimo sluoksnis yra detektyvinis-fantastinis siužetas, šio siužeto raida ir pabaiga turi ir kitą prasmę: kelionė į Tandadriką tampa filosofiniu alegoriniu pasakojimu apie asmenybės vidinę „kelionę“ – kaip ji kuriasi, kaip apie save pasakoja kitiems, kaip save formuoja. Suvokiame, kad kiekvienas turime savąją svajonių Tandadriką – šalį, kurioje galime būti tuo, kuo trokštame, tačiau Žilinskaitė mums siekia parodyti, kad tikslas yra ne Tandadrika, bet pati kelionė į ją, pats kiekvieno raidos procesas (žaislai planetos taip ir nepasiekia).
„gėrio ir blogio susidūrimas vyksta ne tik aplink tave (tokį susidūrimą ir vaizduoja pasakos), bet ir tavyje, ir čia šviesioji pusė gali pralaimėti tamsiajai“ – yra teigusi Žilinskaitė. Kaip tik gėrio ir blogio susidūrimas kiekvieno personažo vidujybėje ir tampa šios apysakos-pasakos pagrindiniu siužetu.
Taip pat Žilinskaitė yra išleidusi pjesių lėlių teatrui, apysaką paaugliams Kintas (2006), kurioje labai jautriai reaguojama į šiuolaikines jaunimo gyvenimo realijas. 2007 metais autorė apdovanota Švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija.
Jurgita Žana Raškevičiūtė
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1434
https//www.rasytojai.lt/zilinskaite-vytaute/

• Bibliografija
• Į žurnalistės klausimus atsako rašytoja VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ

Informaciją paruošė gimnazijos bibliotekos vedėja Rasa Vrubliauskienė