Gražinai Ručytei atminti

Gražinai Ručytei atminti

Kaip būna, atsistojus ties riba? Atrodytų, akiplotis galėtų susiaurėti, o dvasia palinkti. Tik ar visų?
Kokios neišmatuojamos tvirtybės Moteris – už horizonto brūkšnio nuolat reginčioji dangų? Iki dabar prisimenama: ištisas dienas iš Jos tremties vagono geležinkelio stoty skambėdavęs akordeonas. O kiek kartų tomis mirties arba gyvybės Lietuvai naktim Ji būdavusi lyg pirmasis žvalgas? Kiek kasdieninių kryžių nugulė ant Jos – kaip ne pirmosios damos – privalančių tvirtais išlikt pečių?
O kokia sava ir tarsi niekad neišėjusi Ji buvo savo – mūsų mokyklos klasėse, koridoriuose, salėje… Tai neapsakomai suspaudžia širdis, palydint Ją – padariusią jau viską. Taip norisi šiltai apglėbti Josios šeimą ir artimuosius.

Su meile – savo alumnės Gražinos Ručytės – Landsbergienės gedinti Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos bendruomenė.


Komentarai išjungti.