KNYGA Žiūri į mus. Į visa, ką mes tveriam. Į gėrį, blogį, Viltį, į nemeilę. Ar šviesios tau atrodo Mūsų akys, Ar mūsų rankos Tau jau nebeskaudžios? O mūsų mintys, Klausimai, spėlionės – Kai ieškome savęs tavy. Ir kai nerandame Kantrioji! Laužų kvapu Ir knygnešio dvasia Tebealsuoji. Įskaudinta, apkaltinta Tremta. Dar tebesi Greta. Tylėdama žiūri Iš savo tolių. Ir tavo žvilgsnis – Amžina mįslė … Genovaitė Žibikienė

 

Kovo 16 – Knygnešio diena

Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Šią dieną pagerbiami draudžiamų spaudinių platintojai – knygnešiai. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo gabenamos itin aktyviai. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį, o kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena (1846 m.) – skirta jiems visiems prisiminti ir pagerbti.

Jurgis Bielinis buvo ne tik Lietuvos knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Jis laikomas Vidurio ir Vakarų Lietuvoje veikusio draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo tinko įkūrėju. Ne sykį buvo įkliuvęs caro žandarams, bet vis ištrūkdavo. Savo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“.
1936 m. Kaune buvo pastatytas Vytauto Didžiojo karo muziejaus ansamblis ir įrengtas Knygnešių sodelis, kuriame yra garsusis skulptoriaus Juozo Zikaro paminklas „Knygnešys“ bei knygnešių sienelė, skirta žymiausiems knygnešiams pagerbti.

Sunkus knygnešio darbas
Tvirtai supakuotus ryšulius – kiekvieną po du pūdus (32kg) – atveždavo į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Kad galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, šie pasienyje pasisamdydavo tvirtų įgudusių vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose). Iš čia jau pats knygnešys ją išveždavo paslėpęs. Ilgoje kelionėje tekdavo keisti vežimus, arklius, net perkinkyti juos pagal vietos tradiciją.
Galiausiai knygas išskirstydavo kitiems knygnešiams – platintojams. Šie būtinai užsiimdavo kokiu nors verslu ar amatu, nes iš spaudos perdavimo negalėjo išgyventi; be to reikėjo pateisinti bendravimą su įvairiais nepažįstamais ar mažai pažįstamais žmonėmis. Šiam reikalui tinkamiausiai buvo smulki prekyba religiniais reikmenimis prie bažnyčių sekmadieniais ir ypač bažnytinių švenčių ar atlaidų dienomis. Įsigytą lietuvišką spaudą reikėjo rūpestingai slėpti, nes kartais policija maldaknyges atiminėdavo net iš einančių į bažnyčią žmonių. Buvo slepiama stalčiuose su dvigubais dugnais, specialiai padarytose tuščiavidurėse kojose ar kitose vietose.

http://www.ramuva.lt/index.php/istorijos/musu-mintys/108-kovo-16-knygneio-diena
https://lt.wikipedia.org/wiki/Knygne%C5%A1yst%C4%97

Informaciją parengė bibliotekos vedėja Rasa Vrubliauskienė