
Ten, kur mes sėdėjom, dilgėlės užaugo
Ir nuseko upė, paskandinus draugą.
Ir pakilo vėjas prieš geltoną lietų
Ir sunku prieš vėją į akis žiūrėti.
Mano senas drauge, kur laužai be dūmų?
Kur daina be skausmo, vynas be kartumo?
Kur tiesa kaip medis, nemačiom užaugęs?
Kur geltonas javas, nepavirtęs šiaudu?
Mes visi kaip upės, mano senas drauge,
Piktumu skandinam, gerumu užsmaugiam,
Ten sudygo žolės rudenio palaukėj
Patys mes nežinom, laukėm ar nelaukėm.
Bet ugnis pakilo ąžuolu raudonu,
Ir žiemos nebijo būsimoji duona,
Tai gerai, kad stovi palei mūšio lauką,
Patys nugalėję, patys pasitraukę.
(Elena Mezginaitė)
Spalio 31 –oji – talentingos Aukštaitijos poetės, dramaturgės, žurnalistės Elenos Mezginaitės (1941-2005) gimtadienis. Šiemet Jai būtų sukakę 76-eri.
Ruduo – Elenos Mezginaitės auksinis laikas, kai vėl atgyja jos eilėraščiai, mintys, dvasia. Panevėžys gali didžiuotis žymiausios Aukštaitijos Poetės palikimu, apimančiu visą menų paletę: poeziją, muziką, publicistiką, teatrą. Jos subtilūs, melancholiški, kartais ironiški ir kandūs eilėraščiai dažnai gali pasirodyti nelengvai suprantami, o ypač jaunimui. Tačiau…
Gruodžio 1-ąją dieną, žiemišką ir baltą, skaidrią, dar kartą teko pripažinti, jog niekas kitas meno negali perteikti geriau negu pats menas. Tądien vyko partnerių – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos ir Panevėžio Muzikinio teatro – jau VI Lietuvos vaikų ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis- konkursas „Mano senas drauge…“, skirtas poetei Elenai Mezginaitei atminti.
…
Daugiau Daugiau