In memoriam Aldona Slučkienė

In memoriam Aldona Slučkienė

Prieš keliolika metų – o atrodo, kad vakar – Tu, mūsų nepakartojamoji Alde, apie gimnaziją rašei: ,,Koks paprastas žodis – upė: Laiko upė, Vandens upė, Žmonių upė… Visos upės turi savo srovę, tėkmę. Stebėti upę, kuria teka vanduo, – labai ramu. Ant jos – mokyklos, gimnazijos – kranto sėdėjau. Ką mačiau? Labai daug. Upė nešė pro mane vaikus: juos augino, brandino, supo, kėlė ir gniuždė. Jos srovėje sukosi, nervinosi, pyko, džiaugėsi, seno – gyveno vyresnieji žmonės. Mokytojai. Toji upė nuplukdė, plukdo ir plukdys geras ir blogas mintis, įvairias nuotaikas, sumanymus, juoką ir ašaras – visa kartu. Gyvenimą.”
Šioje upėje, o tiksliau – dienų ir žmonių, darbų ir švenčių, begalės didžiųjų renginių ir kamerinių šnektelėjimų vandenyne – Tu buvai nuo 1976-ųjų, iškart po studijų.
Atsimeni, kaip aiktelėjome, kai 2012 netikėtai išėjai pelnytan poilsin. Užvėrei darbovietės duris, bet ne širdį ir ne bičiulystę. O kiek kalbėta, tartasi, mintyta…
Juk neišeinama iš ten, kur šitiek išjausta ir padaryta, šitiek sustyguota, prie šitiekos prisiliesta, šitiekai padėta – vis kad gražiau, jaukiau, aukščiau.
Nenusakomas Tavo gebėjimas matyti plačiai, išgirsti bežiūrint, pasakyti tarstelint, auginti besišypsant. Žodžio taiklumas, rankos lengvumas, bendravimo saugumas, gebėjimas ramiai būti su mažu ir senu, su vaiku ir prezidentu, dar daug viso, kas geriausia, – tokia Gyvenimo upėje Tu buvai septynias dešimtis metų.
Sakome ,,buvai”, o jaučiame – esi. Matyt, vanduo, kokio pavidalo jis bebūtų – rasa, lietus, upė ar jūra, – įstabiai nugali laiką ir atskirumą.
Tu jau ne lašas jūroje, o jūra Tavyje – Dangaus jūra ir Amžinybės vandenynas, Brangioji mūsų Alde, –

atsisveikindama širdimi apglėbia Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos bendruomenė


Komentarai išjungti.